Gliukozės kiekis kraujyje yra svarbus rodiklis, o jo sumažėjimas ar padidėjimas gali pranašauti ligą. Gliukozės kiekis kraujyje kartais būna per mažas, tuomet liga vadinama hipoglikemija. Daugelio žmonių, besiskundžiančių neaiškios kilmės nuovargiu, kraujyje trūksta cukraus. Cukraus sumažėjimas kraujyje, vadinamas hipoglikemija, sukelia nuovargį, nes kraujyje trūkstant cukraus organizmas nepakankamai gauna energijos.
Kraujyje cukraus gali sumažėti net tiems žmonėms, kurie turi pakankamai energijos atsargų glikogeno ir kūno riebalų pavidalu — tiesiog šios atsargos dėl tam tikrų priežasčių nevirsta cukrumi, kurio reikia energijai atpalaiduoti. Tai šiek tiek primena automobilio variklio gedimą, kai sutrinka degalų įpurškimas. Benzino bakas gali būti sklidinas, bet paleisti variklio neįmanoma ir automobilis nejuda iš vietos. Kraujyje cukraus sumažėja dėl keleto galimų priežasčių. Normalu, jei cukraus kiekis sumažėja laiku nepavalgius ar išeikvojus daug energijos.
Kai kurie žmonės turi įgimtą polinkį į hipoglikemiją. Daugeliu atvejų padidinti cukraus kiekį kraujyje padeda tinkamai pasirinktas maistas ir reguliarus maitinimasis. Hipoglikemijos požymiai yra stipraus nuovargio pasireiškimas, nuolatinis silpnumas, išsiblaškymas, blogos nuotaikos ir irzlumo priepuoliai, didelis alkis, potraukis saldiems ir miltiniams gaminiams.
Energijos atsargas organizmas kaupia riebalų ir krakmolą primenančios medžiagos glikogeno (žr. ‘Energijos atsargos‘) pavidalu. Tačiau šios degalų atsargos gali teikti energijos tik virtusios cukrumi. Kraujyje esantis cukrus yra tiesioginis gyvybinės energijos šaltinis. Nors riebalų ir glikogeno atsargų organizme gali būti pakankamai, tačiau kraujyje vis tiek gali trūkti cukraus ir organizmas negaus reikiamo energijos kiekio.
Kaip angliavandeniai virsta energija?
Angliavandeniai yra svarbiausias gyvybinės energijos šaltinis. Organizme angliavandenių turintis maistas patiria daug pokyčių, kol atpalaiduoja energiją. Per burną patekusius į virškinamąjį traktą angliavandenius fermentai skaldo į monosacharidus ir šie patenka į kraujotaką. Rezorbavusis angliavandenių molekulėms kraujyje padidėja cukraus kiekis. Kepenys, kūgio pavidalo organas, po kuriuo giliau pilvo ertmėje yra skrandis, reguliuoja cukraus kiekį kraujyje išskirdamos insuliną. Šis labai svarbus hormonas padeda ląstelėms absorbuoti cukrų. Dėl sąveikos su insulinu cukrus gali gaminti energiją, be to, insulinas palaiko optimalų cukraus kiekį kraujyje.
Dėmesio!
Nors energijos trūkumo priežastis dažnai būna sumažėjęs cukraus kiekis kraujyje, nuolatinis nuovargis gali būti ir kai kurių ligų, pavyzdžiui, cukrinio diabeto, mažakraujystės ar skydliaukės funkcijų sutrikimo požymis. Jei nuolat jaučiatės pavargę, būtinai pasitarkite su gydytoju.
Cukrinis diabetas
Cukrinis diabetas, arba cukraligė, šiuo metu Vakaruose yra viena dažniausių mirties priežasčių. Nors iš pažiūros diabetikai gyvena aktyvų, normalų gyvenimą, cukrinis diabetas yra sunki liga, kurią dažnai lydi rimtos komplikacijos.
Sergant cukriniu diabetu sutrinka angliavandenių apykaita ir cukraus kiekis kraujyje nenormaliai padidėja. Maždaug 90 procentų diabetikų serga II tipo cukralige, kuriai nebūdingas sumažėjęs insulino kiekis. Ja dažniausiai suserga pagyvenę žmonės. Sergant II tipo cukriniu diabetu normalią organizmo būklę padeda palaikyti speciali dieta ir / arba geriamieji vaistai. Šio tipo liga dar vadinama nuo insulino nepriklausančiuoju diabetu. Juo sergant kartais taikomas ir gydymas insulinu, jei kitos priemonės nepakankamai padeda.
Sergantiems nuo insulino nepriklausančiu diabetu skiriama tokia pati dieta, kaip ir hipoglikemijos (apie ją parašysiu kitame straipsnyje) atveju. Maitintis reikia reguliariai, maisto produktai turi būti mažo glikemijos indekso.
Gyvybinės energijos atsargos kaupiamos trimis pavidalais. Organizmas lengviausiai gauna energijos iš kraujyje esančio cukraus. Kadangi cukrus sparčiai panaudojamas energijai gaminti, jo kiekis kraujyje labai nepastovus. Cukraus kiekį kraujyje reikia nuolat papildyti iš kito – didesnio „degalų“ šaltinio. Šis šaltinis – glikogenas, kurio struktūra artima krakmolui. Glikogeno atsargos kaupiasi raumenyse ir kepenyse. Glikogenas lengvai virsta cukrumi, kurį degindamas organizmas gauna energijos. Trečiasis energijos „sandėlis” yra riebalai. Riebalų pavidalu sukaupta potenciali energija gerokai didesnė nei gaunama iš glikogeno, tačiau organizmas iš riebalų energijos gauna kur kas sunkiau.
Jei kūno sukauptą energiją lygintume su pinigų atsargomis, kraujyje esantį cukrų būtų galima vadinti kišenėje ar piniginėje laikomais pinigais – jie lengvai pasiekiami, tačiau palyginti greitai išeikvojami; glikogenas prilygsta einamajai banko sąskaitai, iš kurios nesunku papildyti piniginę; riebalai – tarsi solidus terminuotasis indėlis, kurį kebliau paimti.
Kraujyje esantis cukrus tiesiogiai panaudojamas energijai gaminti. Raumenyse ir kepenyse sukauptos glikogeno atsargos
panaudojamos kaip energijos šaltinis, kai kraujyje sumažėja cukraus. Riebalų pavidalu sukauptos potencialios energijos atsargos yra paskutinis energijos šaltinis – jis panaudojamas tik išimtiniais atvejais.
Energijos teikiantis maistas
Trys pagrindinės energijos teikiančios maisto sudedamosios dalys yra angliavandeniai, riebalai ir baltymai.Tam tikras šių pagrindinių elementų santykis lemia maisto kaip energijos šaltinio kokybę.
Angliavandeniai
Angliavandenių šaltinis – cukrus ir krakmolas. Angliavandenių junginių pagrindas – monosacharidų molekulės. Tipiškos monosacharidų molekulės yra gliukozės (cukraus) struktūros pagrindas. Krakmolas — ilgų monosacharidų molekulių grandinių junginys. Vykstant medžiagų apykaitai ląstelėse sukuriamos energijos kiekis matuojamas kalorijomis. Organizmo sudegintas gramas angliavandenių išskiria maždaug 4 kilokalorijas. Reikiamą cukraus kiekį kraujyje iš esmės palaiko angliavandeniai – iš kitų maisto medžiagų organizmas gali gauti tik labai ribotą cukraus kiekį. Vadinasi, angliavandeniai
yra būtina mitybos dalis, vienas pagrindinių energijos šaltinių. Angliavandenių gausu duonoje, ryžiuose, makaronuose, sausainiuose, javainiuose, bulvėse, šviežiuose ir džiovintuose vaisiuose, pupelėse, žirniuose, uogienėje, meduje.
Riebalai
Pagrindinis riebalų komponentas – triglicerido molekulė. Prieš rezorbuodamosi į kraują triglicerido molekulės virškinimo metu suskaidomos. Kai kuriuos pagrindinius riebalų komponentus organizmas naudoja kaip degalus – sudegintas gramas riebalų išskiria 9 kilokalorijas. Tačiau didžioji maiste esančių trigliceridų dalis vėl virsta riebalais, kurie kaupiasi organizme. Nors daug riebalų turintys maisto produktai papildo organizmo degalų atsargas, tačiau jų teikiama energija sunkiai atsipalaiduoja ir valgant daug riebaus maisto galima pakenkti savo sveikatai. Daug riebalų turintys maisto produktai — sviestas,
margarinas, įvairių rūšių aliejus, mėsa ir paukštiena (ypač jautiena, aviena, kiauliena ir antiena), padažai, paštetai, sūris.
Baltymai
Baltymai yra stambiamolekuliniai junginiai, kurie skaidomi skyla į aminorūgštis. Aminorūgštys organizmui būtinos kaip audinių, pavyzdžiui, raumenų, hormonų ir fermentų struktūros pagrindas. Kraštutinėmis sąlygomis, pavyzdžiui, badaujant, kai išeikvojamos angliavandenių ir riebalų atsargos, aminorūgštis organizmas gali panaudoti kaip dalinį energijos šaltinį.
Sudegintas gramas baltymų išskiria maždaug 4 kilokalorijas.Tačiau esant normaliai organizmo būklei baltymai beveik negeneruoja energijos. Daug baltymų yra mėsoje, riešutuose, ankštiniuose augaluose (žirniuose, pupelėse, lęšiuose), žuvyje, piene, sūryje, jogurte, kiaušiniuose.
Energijos ir gyvybinių jėgų trūkumas — vienas dažniausių šių dienų nusiskundimų. Daugelis žmonių beveik kiekvieną dieną atėjus tam tikram metui pasijunta visiškai netekę jėgų. Energijos stoka labai susijusi su mityba. Rinkdamiesi tinkamus organizmo „degalus“, galite iš esmės papildyti savo energijos atsargas ir kur kas geriau jaustis. Jei kraujyje trūksta cukraus, trūksta energijos aktyviai sportuoti. Jei norite sustiprinti kaulus ar atitolinti senatvę, labai padės tinkama mityba.
Mūsų valgomas maistas yra tarsi degalai, iš kurių organizmas gauna energijos. Kaip ugniai įskelti reikia malkų ar anglių, taip pat ir mums reikia maisto, kad galėtume gyvuoti. Maisto medžiagų teikiama energija yra kompleksinio proceso rezultatas — šis procesas nesibaigia vos įsidėjus rekomenduojamo sveiko maisto į burną.
Į organizmą patekęs maistas virsta gryna energija keturiomis pakopomis:
1. Virškinimas. Nurytas maistas patenka į virškinamąjį traktą. Maistas susmulkinamas – iš pradžių sukramtomas, vėliau jį skaido skrandžio rūgštys ir plonosios žarnos virškinimo fermentai, kol pagaliau per žarnų sieneles maisto
medžiagos rezorbuojasi į kraują.
2. Maisto perdirbimas. Iš žarnų į kraują patekusias maisto daleles toliau perdirba kepenys. Kai kurios maisto medžiagų dalelės galutinai suskaidomos jau virškinamajame trakte, o kitas turi apdoroti kepenų fermentai, kad jos virstų gyvybiniais organizmo ‘degalais’.
3. Išnešiojimas. Kepenyse apdorotas maisto medžiagas kraujas išnešioja po visus kūno audinius.
4. Medžiagų apykaita. Medžiagų apykaitos esmė — maisto medžiagų sąveika su deguonimi, tai yra ląstelėse, pagrindiniuose organizmo sandaros blokuose, vykstantis degimo procesas, kurio metu sukuriama gyvybinė energija. Mūsų kūnas susideda iš trilijonų ląstelių, kurios nuolat absorbuoja maisto medžiagų molekules. Ląstelėse vykstančios cheminės reakcijos ir gamina energiją. Kad šios reakcijos galėtų normaliai vykti, į ląsteles turi patekti įvairių maisto medžiagų.
Jei sutrinka bent viena minėto proceso grandis, organizmas pajunta energijos trūkumą. Pavyzdžiui, sustojus virškinimui iš plonosios žarnos j kraują rezorbuojasi per mažai maisto medžiagų ir organizmas iškart pajunta energijos badą. Trūkstant kokių nors maisto medžiagų, gali sutrikti ląstelėse vykstantis energijos gaminimo procesas. Energiją gaminančios gyvybinės organizmo sistemos tik tada gerai atlieka savo funkcijas, kai normaliai vyksta virškinimas, kraujo apytaka ir biocheminiai procesai.
• Alkiui numalšinti nėra geresnio produkto už bananą! Saldžiame banano minkštime idealiai dera paprastieji ir sudėtiniai angliavandeniai. Pirmieji greitai prisodrina organizmą gliukozės, suteikia sotumo jausmą, antrieji šį pojūtį ilgina, nes lėtai juos skaido ir įsisiurbia į kraują.
Nors bananuose yra 4 kartus daugiau baltymų, 2 kartus angliavandenių, 3 kartus fosforo, 5 kartus vitamino A bei geležies ir 2 kartus kitų vitaminų bei mineralų nei obuoliuose, pagrindinis jų elementas, dėl kurio itin vertinami bananai, yra būtent kalis.
• Bananai, kaip ir visi vaisiai, savyje turi vitamino C, kuris yra galingas antioksidantas, padedantis organizmui nesenti bei padedantis kovoti su peršalimu.• Dėl bananuose esančio vitamino E, reguliarus bananų valgymas stabdo senatvės požymius, didina odos stangrumą ir yra gera profilaktinė priemonė prieš raukšles.
• Vitaminas PP, kurio yra bananuose, yra svarbus medžiagų apykaitos procesuose, kurie vyksta organizme.
• Bananuose gausu B grupės vitaminų, tad jie gerina protinę veiklą ir susikaupimą, stiprina nervų sistemą, didina atsparumą stresui.
• Be to, bananuose yra kalio, kalcio, magnio, fosforo, natrio ir nedidelis kiekis geležies.
• Bananai yra svarbus energijos šaltinis. Juose daug angliavandenių – sacharozės, fruktozės, gliukozės, taip pat vitaminų, mineralinių medžiagų. Du bananai suteikia pakankamai energijos 90 minučių trukmės intensyviai mankštai, todėl jie yra ypač vertinami sportininkų.
• Hipertenzija – bananas yra mūsų širdies draugas, kadangi jis yra geriausias kalio šaltinis (100 g bananų turi 370 mg kalio). Suvalgant 3-4 bananus per dieną, galima patenkinti beveik pusę paros normos šio labai svarbaus mūsų organizmui, metalo. Kalis yra būtinas normaliam širdies raumens funkcionavimui, be to skatina vandens ir druskų apytaką organizme. Todėl reguliarus bananų valgymas sumažina insulto bei infarkto riziką bei normalizuoja padidintą kraujospūdį.
Žalieji grikiai užima deramą vietą žaliavalgiškame racione, greta vaisių, daržovių, riešutų. Tyrinėtojų nuomone, grikių daigai unikalūs savo sudėtimi ir teisingai vartojant aprūpina žmogaus organizmą reikalingomis medžiagomis, vitaminais, mikro ir makro elementais, flavonoidais, alkaloidais, baltymais, riebalais bei sudėtingais angliavandeniais. Vegetarams ir sveiko gyvenimo būdo propaguotojams, žalieji grikiai gali tapti puikiu mitybos raciono papildymu, pakeisti degintas ir rafinuotas kruopas.
Žali grikiai priklauso mažai kalorijų turinčių maisto produktų grupei. Jų kaloringumas tesiekia 209,2 -100 g. Daiginant jų kaloringumas mažėja dėl vykstančių cheminių procesų. Žalių grikių sudėtis unikali. Japonų dietologas Dz. Azava, grikius kelia į pirmą vietą pagal naudingumą ir energetinę vertę. Antroje jo sąrašo vietoje yra soros. Toliau rikiuojasi ryžiai, avižos, miežiai ir kt.
Žaliuose grikiuose yra unikalūs baltymai, kurie įeina į 8 nepakeičiamų aminorūgščių sudėtis, juose gausu lizino, kuris svarbus gerai kalcio absorbcijai ir raumenų baltymų formavimuisi. Tai viena svarbiausių amino rūgščių žmogui. Pavyzdžiui, kiek lizino turi 100 g baltymo: kiaušinyje-6,0 , grikiuose-5,1 ,miežiuose -3,7 ir kviečiuose- 2,5.
Pagal savo biologinę vertę,kokybę ir maistingumą, grikių baltymai prilygsta vištos kiaušinio baltymams, kurie geriausiai subalansuoti ir vertingi. Pagal įsisavinimą jie artimi ankštinių kultūrų produktų baltymams. Pagal baltymų kiekį, grikiai atsilieka nuo avižų, bet pralenkia kviečius, ryžius, soras ir kukurūzus.
Šie grikiai neturi gliuteino, augalinio baltymo, kuris dažniausiai randamas grūdinėse produktuose: kviečiuose, rugiuose, miežiuose, avižose. Gliuteinas yra netirpus vandenyje baltymas, kuris gali nusėsti ant žarnyno sienelių ir pabloginti žarnyno darbą. Jei jūs sergate celiakija ar yra jautrumas gliuteinui, žali grikiai bus puikus javų pakaitalas.
Biologiškai aktyvios medžiagos grikių kruopose garantuoja kokybišką ląstelių augimą, dauginimąsi, atsinaujinimą organizme.
Žalieji grikiai pranoksta javus pagal mikro ir makro elementų sudėtį. Grikiuose daugiau geležies, kalio, kalcio, boro. Taip pat turi daugiau vitaminų B1, B2, PP, E. Net 2,3 karto daugiau vitamino E ir 3 kartus daugiau vitamino PP yra žaliuose grikiuose, nei avižose ir rugiuose.
Grikiai yra pagrindinis P vitamino šaltinis, į kurio sudėtį įeina rutinas, katechinas, kvercertinas, citrinas, hesperidinas, eriodiktiolas, cianidinas. Tai bioflavanoidas ir stipriausias antioksidantas. Vitaminas P pasižymi kapiliarus stiprinančiu priešbakteriniu poveikiu, turi švelniai malšinančių skausmą savybių.
Pagal magnio kiekį, šie grikiai aplenkia avižas, kviečius, rugius 1,9-2,2 karto, ryžius – 4 kartais. Magnio trūkumas gali išprovokuoti vėžinius susirgimus. Kaip tvirtino japonų mokslininkas, profesorius Kacudzo Niši – vienos pačių efektyviausių sveikatingumo sistemos kūrėjų ištyręs ryšį tarp vežinių susirgimų ir magnio trūkumo organizme.
Boro kiekis žaliuose grikiuose 2,5 karto didesnis nei kitose grūdinėse kultūrose. Boras reguliuoja priešskydinių liaukų veiklą, pagerėja kalcio, magnio, fosforo apykaita – tai pagrindinė kaulų struktūros statybinė medžiaga. Boras apsaugo organizmą nuo šių medžiagų netekimo.
Pasidalinu ir patiekalo receptu bei vaizdo įrašu su papildoma informacija.
Žalieji grikiai, skirti daiginimui, yra pilnai subalansuotas savo sudėtimi maisto produktas. Daiginant jo nauda padidėja daugybę kartų. Jei jums svarbi jūsų sveikata, tuomet maistas, kurį valgote, turėtų būti augalinis, žalias, kiek galima mažiau apdorotas – gyvas, o tai reiškia – gebantis sudygti.
Žalieji grikiai turi savyje tripsino inhibitoriaus, kuris atsparus bet kokiam terminiam apdorojimui. Tripsinas trukdo organizmui pasisavinti baltymus. Ir egzistuoja tik vienas būdas sumažinti jo aktyvumą – tai daiginti augalo sėklas. Tikri žali, neapdoroti grikiai lengvai daiginami, greitai sudygsta. Be to, jų daigai daug skanesni, nei kitų ankštinių ar grūdinių augalų. Užtenka tik kartą paragauti, kad įsitikintum, jog žalieji grikiai – tai gyvas, švelnus ir skanus maistas.
Dažniausiai valgoma po 5-7 valgomus šaukštus per kartą, arba 100-150 g pavertus sausom kruopom (1 stiklinė su kaupu – 220 g ). Jei turite problemų su sveikata, sportuojate ar dirbate fizinį darbą, tokiu atveju reiktų suvartoti po 200-300 g (sausų kruopų) ir daugiau per dieną. Valgyti sudaiginus, reguliariai, ilgesnį laiką (keletą mėnesių) po 5-7 valgomus šaukštus 3 kartus per dieną.
Žalieji grikiai, trumpai pamirkyti vandenyje, dar netinka vartojimui. Griežtai draudžiu juos valgyti. Vien tik išmirkymo maža. Tuomet tik prasideda aktyvus skilimo procesas, bet dar nesumažėja inhibitorių aktyvumas. Reikia palaukti, kol grikiai visiškai sudygs, kad produktas taptų lengvai virškinamas.
Nerekomenduoju naudoti žaliųjų grikių želmenų, nes :
– tai neskanu.
– lapai ir stiebai turi nuodingų medžiagų. Atlikus bandymą su gyvūnais, buvo pastebėta, kad šeriant juos grikių želmenimis dideliais kiekiais, gyvūnams imdavo slinkti kailis!
Kuo vertingos daigintos sėklos?
1. Sėklų dygimo metu jose kelis kartus padaugėja maistinių medžiagų: vitaminų, mikroelementų, fermentų. Pavyzdžiui sudygusiuose kviečių grūduose atrasta 50 kartų didesnis vitamino E kiekis lyginant su nedaigintais grūdais, 10 kartų daugiau vitamino B6, 2-4 kartus daugiau vitaminų B1, B2, B3, PP, 2 kartus daugiau baltymų.
2. Daigintose sėklose esantys baltymai skatina ląstelių ir audinių dauginimąsi ir atsinaujinimą,
3. Puikus Omega 3 bei tirpiųjų skaidulų šaltinis. Mažina cholesterolio kiekį kraujyje, turi įtakos širdies ir smegenų veiklai, gerina kraujo sudėtį, saugo organizmą nuo mažakraujystės.
4. Tyrimais nustatyta, kad daigintose sėklose esančios biologiškai aktyvios medžiagos skatina žmogaus organizme vykstančius regeneracijos procesus, šalina iš jo toksines medžiagas, laisvuosius radikalus, nes jose gausu antioksidantų.
5. Daiguose esantis kalis saugo raumenis nuo atrofijos.
6. Vartojant daigintas sėklas gerėja virškinimas ir žarnyno peristaltika, mažėja pilvo pūtimas, nes daigintose sėklose gausu fermentų.
7. Stiprėja plaukai ir jų šaknelės, stabdomas plaukų slinkimas. Daigintos sėklos praturtina bet kurią sveiką dietą (subalansuotą mitybą).
Skirtingų rūšių sėklų skonis ir maistinės savybės skiriasi, daigintose:
– ridikėlių sėklose gausu vitaminų A, B1, B2, B3 ir C, taip pat kalcio, fosforo, geležies, natrio ir magnio.
– lęšių sėklose gausu vitaminų A, B1, B2, B3, B6, B12, C ir E, taip pat fosforo, geležies, cinko, magnio ir natrio. Lęšių sėklos, sumaišytos su kviečių, avižų, miežių, grikių, valgomųjų lęšių ar sojų sėklomis ir pagardintos medumi, – puikus skanėstas.
– porų sėklose gausu vitaminų, kalcio, fosforo, geležies, natrio ir magnio.
– ožragių sėklose gausu vitaminų B1, B2, B3, B5, A ir D, geležies, fosforo, cholino. Cholinas padeda skaidyti ir pašalinti riebalus. Daigintų ožragių ir kitų sėklų mišiniai patiekalui suteikia ne tik gerą skonį, bet ir malonų riešutų kvapą.
– linų sėklose gausu vitaminų E, F ir K, geležies, magnio, fosforo, jodo. 1-2 daigintos linų sėklos -puikus Omega 3 šaltinis. Daigintos linų sėklos vartojamos sumaišytos su kitomis daigintomis sėklomis.
– pipirnių sėklose gausu vitaminų A, B1, B2, B3, C ir D, taip pat kalio, kalcio, jodo, geležies ir fosforo. Pipirnes gardu valgyti tiesiog su duona ar jomis apibarstyti virtas bulves. Puikiai tinka kiaušinių patiekalams pagardinti ar sumuštiniams, ypač su sūriu.
– garstyčių sėklose gausu vitaminų A, B1, B2 ir C, eterinio aliejaus, fosforo, kalio ir geležies. Garstyčių daigus gardu valgyti tiesiog su duona ar jais apibarstyti virtas bulves.
– liucernų sėklose gausu vitaminų C, A ir D, taip pat chlorofilo, 8 rūšių aminorūgščių, kurias žmogaus organizmas pasisavina su maistu arba vartojant maisto papildus. Liucernų ir saulėgrąžų daigų mišinys puikiai tinka salotoms pagardinti. Įrodyta, kad selenas, kurio gausu daigintose liucernų sėklose, saugo nuo vėžinių susirgimų.
Pipirinių, porų, ožragių, garstyčių bei ridikėlių daugintos sėklos – aštroko skonio, o linų bei liucernų sėklos – švelnaus skonio.
Daiginti tinka visų maistinių augalų (įvairių ankštinių daržovių, ridikų, ridikėlių, garstyčių, kopūstų, svogūnų, grūdinių augalų) ir kai kurių pašarinių augalų (vikių, liucernų, dobilų, ožiarūčių) sėklos.
Netinka bulvių, pomidorų ir pelėžirnių genties sėklos, nes jose kaupiasi toksiški junginiai – nuodingi glikozidai.
Skirtingų rūšių sėklos pasižymi skirtingomis skonio savybėmis.
Kuo dėtas vanduo?
Ko gero, jau žinote, kad antrinėje virškinimo stadijoje (pirmoji vyksta dar burnoje), mūsų nurytas maistas yra veikiamas skrandžio sulčių ir, kuo tos sultys „stipresnės“, tuo „teisingiau“ maistas ardomas. Gera pradžia – pusė darbo.
Taigi, be galo svarbu tos „gerosios pradžios“ nesugadinti. O gadiname ją patys, nieko neverčiami ir su dideliu malonumu.
Bet koks papildomas skystis valgymo metu ar iš karto po jo, sėkmingai skiedžia mūsų skrandžio sultis ir taip sugadina visą taip gerai pradėtą darbą.
Taisyklės labai paprastos: vandenį gerti tik prieš valgant (ne mažiau 15 minučių), o valgant ir pavalgius vandenį gerti griežtai draudžiama. Idealu būtų „ištraukti“ iki 2 valandų, o jau po to galite susiversti, kad ir visą kibirą tyro vandenio.
Antras baisus ir mums įprastas dalykas: pavalgius atsigerti arbatos ar kavutės. Tai jokiu būdu neskatina virškinimo, o atvirkščiai – ne tik, kad atskiedžia skrandžio sultis, bet ir trukdo įsisavinti maiste esančius mikroelementus.
Ar jūsų nekankins troškulys? Taip, gali kankinti, tačiau tik iš pradžių, kol neįprasite, kad prieš valgant reikia atsigerti. Taip pat troškulys – maisto indikatorius. Geras, „teisingas“ maistas niekada neiššauks ūmaus troškulio, nors, po valandėlės galite pradėti norėti gerti. Dar kiek pakentėję, vandenį gersite tarsi patį skaniausią gėrimą pasaulyje ir, be jokių kančių, galėsite išgerti taip rekomenduojamus jo didesnius kiekius. „Neteisingas“ maistas jus kankins begaliniu troškuliu ir jūs, jei dar vis bandysite mąstyti, suvoksite, kad valgote kažką tai neteisingo, gal net nevalgomo. Bet kokiu atveju, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
Gyvenimas mums suteikia begalę pasirinkimų. Vienas iš jų, kai kalbame apie mitybą. Daugelį maisto produktų pasirenkame be reikalo, o tų kurių turėtume valgyti – vengiame. Kitaip tariant, mes pamirštame, kad maisto produktuose yra gydomųjų elementų.
Maistas yra vaistas, nes jis suteikia energijos augimui ir vystymuisi.
Hipokratas, laikomas Vakarų medicinos tėvu, yra pasakęs – „mityba yra sveikatos esmė. Tegul maistas būna jūsų vaistas“. Pati gamta duoda mums maisto, turinčio sveikatai ir gyvybingumui reikalingų savybių, kurios leidžia nugalėti ligas bei užtikrina gerą sveikatą. Dabar žinome, kad mažiau nei 15 proc. šiuolaikinių negalavimų ir sutrikimų yra genetinės kilmės. Pirminės vakarietiškų ligų priežastys slypi mitybos įpročiuose, priklauso nuo gyvenimo būdo. Rafinuoti maisto produktai neabejotinai yra pagrindiniai vakarietiškų sveikatos problemų bei prastos sveikatos kaltininkai. Jie nesuteikia atstatomųjų galių, kurias kadaise gaudavome iš nerafinuoto, gryno maisto. Pavyzdžiui, perdirbant viso grūdo javų miltus į baltus aukščiausios rūšies miltus, iš jų pašalinama 80 proc. visų mineralų, 90 proc. visų vitaminų ir beveik visos skaidulos.
Lygiai taip pat, dezodoruojant ir rafinuojant aliejų, iš jų dingsta daug svarbių maistingų medžiagų, susidaro nenatūralūs junginiai. Balta duona, balti ryžiai, baltas cukrus, balti makaronai, rafinuotas ir dezodoruotas aliejus perdirbimo metu tarsi pakeičiami į „tuščias“ kalorijas.
Dukart tapęs Nobelio premijos laureatas Linus Pauling pasakė: „Pilnavertė mityba – tai ateities medicina“.
maistologas 